Liepos mėnesį sustabdyti visi popiežiaus Pranciškaus viešosios veiklos įvykiai, nėra jokių audiencijų ir susitikimų, popiežius ilsisi savo namuose. Vienintelė išimtis – sekmadienio vidudienio maldos susitikimai. Liepos 16-osios vidudienį pasirodęs Vatikano Apaštališkųjų rūmų lange, popiežius Pranciškus vadovavo kartu su Šv. Petro aikštėje susirinkusiais tikinčiaisiais kalbėta Viešpaties Angelo malda ir komentavo sekmadienio Evangeliją.
Šios dienos Evangelijoje girdėjome garsųjį palyginimą apie sėjėją (plg. Mt 13,1-23). Sėjėjas tai Jėzus. Atkreipkime dėmesį, kad jis ne primeta save kitiems, bet siūlo; jis patraukia prie savęs ne užvaldydamas, bet aukodamasis. Jis kantriai ir dosniai sėja savo Žodį. Jo Žodis yra ne narvas ar spąstai, bet sėkla, kuri gali duoti vaisių. Kokiu būdu ji duoda vaisių? Tuomet kai mes ją priimame.
Šis palyginimas kalba apie mus: daugiau kalbama apie dirvą negu apie sėjėją. Jėzus tarsi dvasiškai peršviečia mūsų širdį – dirvą, į kurią krenta Žodžio sėkla. Mūsų širdis yra kaip dirva. Jei ji gera, tuomet duoda vaisių. Bet gali būti ir kieta, nieko neįsileidžianti. Būna, kad mes girdime Žodį, bet jis nuo mūsų atsimuša, kaip nuo kelio dangos.
Tarp geros dirvos ir kieto kelio paminėtos ir dvi tarpinės dirvos rūšys, į kurias įvairiais būdais ir mes galime būti panašūs. Viena jų tai akmeninga dirva. Pabandykime įsivaizduoti akmeningą dirvą, kurioje nedaug žemės. Joje sėkla sudygsta, tačiau negali suleisti gilių šaknų. Tokia yra paviršutiniška širdis, kuri priima Viešpatį, nori melstis, mylėti ir liudyti, tačiau jai trūksta kantrybės, ji greit pavargsta, nesugeba pakilti skrydžiui. Tai gerai neišpurenta širdies dirva, joje tinginystės akmenų daugiau nei geros žemės. Tokios širdies meilė nepastovi ir greitai praeinanti. Ji priima Žodį tik tuomet kai jai patinka ir dėl to neduoda derliaus.
Dar kita dirvos ryšis yra ta, kurioje auga erškėčiai, nustelbiantys kitus augalus. Apie kokius erškėčius čia kalbama? Jėzus paaiškina, kad tai „šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė“ (Mt 13,22). Erškėčiai tai ydos, nesuderinamos su Dievo valia. Jos nustelbia Dievo buvimą mumyse. Tai visų prima supasaulėjimo, turtų stabai, tai godumas, noras gyventi tik sau patiems, galios troškimas. Jai leidžiame augti šitiems erškėčiams, užgniaužiame Dievo augimą mumyse. Kiekvienas pažiūrėję sau į vidų galime atpažinti šiuos didelius ar mažaus erškėčius, mūsų širdyse gyvenančias ydas, mūsų širdyse šaknis suleidusias piktžoles, kurios nepatina Dievas, dėl kurių mūsų širdis nešvari. Reikia jas išrauti, nes kitaip Dievo žodis neduos derliaus.
Brangieji broliai ir seserys, Jėzus šiandien mus kviečia pažiūrėti į savo vidų, dėkoti už gerą dirvą ir purenti tą mūsų dirvą, kur dar negera. Klauskime savęs ar mūsų širdis sugeba su tikėjimu priimti Dievo Žodį. Klauskime savęs ar dar daug mumyse tinginystės akmenų, ar jie dideli. Nustatykime kokios ydos mumyse gyvena. Turėkime drąsos dirbti, purenti mūsų širdies dirvą, neškime Viešpačiui išpažinties sakramente nuo mūsų dirvos nurinktus akmenis, iš jos išrautas piktžoles. Jis mums padės apvalyti mūsų širdis nuo visų akmenų ir erškėčių, kurie neleidžia sudygti jo Žodžiui.
Dievo Motina, į kurią šiandien kreipiamės kaip Karmelio kalno Švenčiausiąją Mergelę, neprilystamas pavyzdys kaip priimti Dievo Žodį ir jį vykdyti, tepadeda mums apvalyti savo širdis ir rūpintis, kad jose būtų Viešpats. (Vatikano radijas)
